Kiekvienas išradimas turi savo istoriją. Ne išimtis – ir dantų implantai. Jų istorija mena labai senus laikus. Manoma, kad pirmasis implantas galėjo būti sukurtas ir panaudotas prieš maždaug 2000 metų. Tokius rezultatus pateikė archeologai, atlikę išsamius archeologinius kasinėjimus Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynuose. Manoma, kad maždaug 600 m. pr. Kr. dantų implantus galėjo naudoti majų ir inkų civilizacijų atstovai. Tikėtina, jog implantai čia galėjo būti gaminami iš aukso arba akmens, o tokius pirmykščius implantus puošė juos
e inkrustuoti brangakmeniai. Kadangi nuskausminamųjų prieš mūsų erą, savaime aišku, nebuvo, skausmas malšintas kiek kitais būdais: asmenims, kuriems būdavo dedami dantų protezai, buvo leidžiama pakramtyti haliuciogeninių medžiagų turinčių ir skausmą slopinančių grybų arba paprastų kokos lapų.
Kalbant apie viduramžių epochą, dantų implantacija čia labiau priminė siaubo pasakaitę – vietoj prarastųjų dantų pacientams būdavo įstatomi kitų žmonių, dažniausia mirusiųjų dantys. Tačiau tai buvo ne vienintelė alternatyva, nes arabų chirurgas Abdulas Kasimas plačiai naudojo iš jaučio kaulo pagamintus dantų implantus. Grįžtant prie implantacijos panaudojant mirusiųjų ar svetimų žmonių dantis, laikui bėgant išsiaiškinta, kad būtent per svetimus dantis plito užkrečiamos ligos, infekcijos, ir tai būdavo dažna mirties priežastis. Taigi tokio tipo dantų implantai populiarumą prarado 17-18 amžiuje.
Šiuolaikinė dantų implantacija, manoma, galėtų skaičiuoti jau daugiau nei 200 metų. Pirmoji operacija, labai primenanti šiuolaikinę implantaciją, buvo padaryta 1809 metais. Jos eiga buvo maždaug tokia: buvo ištrauktas nesveikas dantis, ištraukto danties vietoje į alveolę buvo įstatytas iš aukso pagamintas implantas, kuris turėjo prigyti. Pritaikyti protezo ir jo įdėti į burną nebuvo skubama. Laikui bėgant po šios procedūros to meto gydytojai ėmė aprašinėti implantacijos operaciją-procedūrą ir pateikė svarbiausias rekomendacijas, padedančias užtikrinti, kad visas procesas būtų sklandus ir sterilus.
XIX amžiaus pabaigoje dantų implantacija buvo kilstelėta į dar aukštesnį lygį: maždaug 19 amžiaus pabaigoje JAV būta tokių gydytojų, kurie galėjo pacientams pritaikyti dantų implantus, tarnavusius nuo 8 iki 11 ir daugiau metų. Šiandien labai stebina medžiagų, iš kurių buvo gaminami implantai, įvairovė: jie buvo gaminami iš aukso, platinos, porceliano, kaučiuko, medienos, alavo ar net švino. Tikriausiai kiekvienas implantų medžiagas galėjo rinktis pagal savo kišenę, nes šių medžiagų kokybė ir kaina ir šiandien skiriasi labai ženkliai.
Prieš pusę amžiaus įvyko dar vienas tikras lūžis dantų implantologijos istorijoje. 1952 metais švedų kilmės chirurgas P. I. Brenemarkas ištyrė kaulo gijimo ir regeneracijos ypatumus – jis pateikė išvadą, kad žmogaus organizmas atmeta daugelį implantacijai naudojamų medžiagų kaip svetimkūnius. Šis mokslininkas atliko išsamius bandymus su gyvūnais ir pastebėjo, kad iš titano pagaminti dantų implantai sėkmingai integruojasi į kaulą, organizmo nėra atmetami, todėl gali tapti pagrindine medžiaga natūralias dantų šaknimis keičiant dirbtinėmis.
Po švedo išradimo titanas liko pagrindine implantologijoje naudojama medžiaga, ir tik visai neseniai imtos tyrinėti ir kitų medžiagų savybės bei pritaikomumas. Beje, švedo išradimas dar gavo ir specialų pavadinimą – osteointegracija, arba verčiant pažodžiui – kaulo susijungimas. Tęsiant šio fenomeno nagrinėjimą, 1965 metais prof. Branemarkas po ilgalaikių eksperimentų su gyvūnais ir stebėjimų ryžosi atlikti operaciją ir pacientui – savo tautiečiui Larssonui jis įsodino dantų implantą. Pastarajam pacientui dantų implantai tarnavo visą laiką, apie 40 metų, iki pat gyvenimo pabaigos. Iki pat šių dieną implantacija išliko pačiu patikimiausiu ir pažangiausiu prarastų dantų atstatymo metodu.